Net 66 proc. Latvijos gyventojų pritaria ginkluotam pasipriešinimui, jei šalis būtų užpulta, tačiau asmeniškai valstybę ginti pasirengę gerokai mažiau – 37 proc. Tokius duomenis penktadienį Latvijos parlamente pristatė Saeimos analitinė tarnyba.
Tyrėja Inta Krumina nurodė, kad praėjusį rudenį atliktoje apklausoje 37 proc. Latvijos respondentų teigė esantys pasirengę ginti šalį užpuolimo atveju. Estijoje taip atsakė 45 proc., Lietuvoje – 52 proc., o Suomijoje – 64 proc. gyventojų.
Latvijoje visuomenės palaikymas ginkluotam pasipriešinimui yra didesnis nei realus pasirengimas pačiai dalyvauti gynyboje. Į klausimą, ar Latvija turėtų priešintis ginklu, nepaisant to, kas būtų agresorius, teigiamai atsakė 66 proc. apklaustųjų. Vis dėlto kitose tyrime lygintose valstybėse šis rodiklis buvo aukštesnis: Estijoje – 73 proc., Lietuvoje – 74 proc., Suomijoje – 87 proc.
Apklausos ne visada atspindi elgesį tikro konflikto metu
I. Krumina pabrėžė, kad žmonių atsakymai apklausose nebūtinai sutaptų su jų veiksmais prasidėjus kariniam konfliktui. Prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą apie 45 proc. apklaustų ukrainiečių sakė esantys pasirengę ginti savo šalį, tačiau po invazijos šis skaičius išaugo maždaug 31 procentiniu punktu.
Latvijoje pasiryžimas ginti valstybę taip pat skiriasi pagal regionus. Mažiausias jis yra Latgaloje – ten šalį gintų 26,5 proc. gyventojų. Šio regiono žmonės rečiau nei kitų Latvijos vietovių gyventojai pritaria ginkluotam pasipriešinimui užpuolimo atveju.
Skirtumų matyti ir pagal kalbą, kuria kalbama namuose. Ginklu savo šalį ginti pasirengę 36 proc. latviškai namuose kalbančių respondentų ir 14 proc. tų, kurie namuose vartoja rusų kalbą.
Dar 60 proc. apklaustųjų sakė galintys prisidėti prie Latvijos gynybos nekariniu būdu – teikdami pagalbą ginkluotosioms pajėgoms.
Anot I. Kruminos, gyventojų pasirengimą ginti šalį lemia daugybė aplinkybių. Tarp jų – amžius, lytis, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, pajamos ir šeiminė padėtis. Reikšmės turi ir pasitikėjimas valstybės institucijomis bei kariuomene, NATO saugumo garantijomis, taip pat kultūrinė ir tautinė tapatybė bei istorinė atmintis.
Tyrėja atkreipė dėmesį ir į ryšį tarp pasiryžimo ginti valstybę bei žinių apie visuotinę gynybą. Latvijoje labiau pasiryžę ginti šalį žmonės dažniau gerai išmano visuotinės gynybos principus ir žino, kaip reikėtų elgtis krizinėse situacijose.
I. Kruminos teigimu, viena svarbiausių šio tyrimo ir kitų šalių patirties išvadų yra ta, kad visuomenės pasiryžimas ginti valstybę nesusiformuoja akimirksniu. Jį reikia nuosekliai ir sistemingai stiprinti ilgą laiką, dar iki iškilstant grėsmei saugumui.
