Lietuvoje sparčiai plinta juodagalvis dirvašliužis – itin ėdrus moliuskas, keliantis vis daugiau rūpesčių mokslininkams ir daržininkams. Iki 5 cm ilgio užaugantis gyvis per vieną sezoną gali sunaikinti iki pusės daržovių ir kitų augalų derliaus, tačiau patį šliužą išnaikinti nėra lengva.
Mokslininkai kol kas nežino medžiagos, kuri šį moliuską paveiktų veiksmingai. Daržininkams viena iš nedaugelio galimų išeičių – afrikinės antys bėgikės, mėgstančios misti šliužais.
Salininkietė, ekologė ir gamtininkė Edita Medeina pasakojo, kad juodagalviai dirvašliužiai sunaikino didelę dalį jos puoselėto sodo ir daržo derliaus. Jie nugraužė cukinijas, moliūgus, paprikas, žirnius, pupeles ir vynuoges. Pasak moters, šliužai nepuolė rožių ir labai stipriai kvepiančių augalų, tokių kaip šalavijai ar mairūnai.
Edita taip pat pastebėjo, kad nuo šių gyvių kai kuriuos augalus apsaugojo varinės plokštelės. Ispaniškajam arionui tokios juostos netrukdė, tačiau juodagalviai dirvašliužiai ir kiti gyviai ant jų lipti vengė, todėl dalis augalų išliko nepažeisti.
Veiksmingos naikinimo priemonės kol kas nėra
Norėdama sumažinti šliužų daromą žalą, Edita Medeina ketina išsinuomoti porą ančių bėgikių – jos, moters teigimu, turėtų pakakti.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai būtų tik laikina priemonė. Juodagalvis dirvašliužis Lietuvoje apsigyveno vos prieš 10 metų, tačiau nuo jo apsisaugoti sudėtinga.
Gamtos tyrimų centro mokslininkas Gintautas Vaitonis teigė, kad cheminės priemonės šiam šliužui nėra itin veiksmingos. Gyvius gali naikinti maži nematodai, tačiau kol kas nėra žinoma ypač efektyvaus būdo juos kontroliuoti. Todėl lieka mechaninis šliužų rinkimas.
Pasak mokslininko, ir toks būdas nėra labai veiksmingas. Be to, ne kiekvienam surinktus šliužus norisi užpilti actu ar druska. Kadangi pagrindinis jų maistas yra augalai ir augalinės atliekos, specialistai pataria kruopščiai tvarkyti aplinką ir mažinti vietų, kuriose šliužai galėtų veistis.
Į Lietuvą šie moliuskai, tikėtina, pateko kartu su įvairiais augalais. Jų kilmės regionas – Kaukazo kraštai. Teoriškai juodagalviai dirvašliužiai turėtų būti jautrūs šalčiui.
Gintautas Vaitonis aiškino, kad, priešingai nei ispaninis arionas, kuris daugiausia kiaušinėlių deda po žeme, juodagalvis dirvašliužis didžiąją dalį kiaušinėlių palieka lapuose. Manoma, kad esant neigiamai temperatūrai dauguma jų žūsta, tačiau storas sniego sluoksnis gali apsaugoti kiaušinėlius nuo šalčio.
Tokius kiaušinėlius galėtų sunaikinti nebent itin žema temperatūra, kai nėra sniego. Nors juodagalvių dirvašliužų Lietuvoje daugėja, Aplinkos ministerija kol kas jų neskelbia invazine rūšimi, nes mokslininkai dar nėra įrodę konkrečios žalos vietiniams gyviams.
Aplinkos ministerijos atstovė Kristina Jankauskaitė nurodė, kad norint rūšį įtraukti į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą, ministerijai turėtų būti pateiktas pasiūlymas ir rizikos vertinimas. Jame turėtų būti išanalizuota šliužo biologija, plitimo keliai, dauginimasis, galima žala biologinei įvairovei ir ekosistemoms.
Žemės ūkio ministerija taip pat teigia kol kas negavusi ūkininkų skundų, kad juodagalvis dirvašliužis būtų padaręs tiek žalos, kiek ispaniškasis arionas. Kada ši rūšis galėtų būti įtraukta į invazinių rūšių sąrašą, kol kas neaišku.
