Spalio 22 d., likus mažiau nei dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio, mirė ilgametė Vilniaus universiteto bendruomenės narė, docentė dr. Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026). Kolegos ją prisimena kaip universiteto patriotę, iki paskutinių dienų išlikusią lojalią aukštajai mokyklai ir klasikinio universiteto idėjai.
Birutę Marytę Pociūtę prisimena Vilniaus universiteto profesorius emeritas Albinas Bagdonas ir Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Laima Bulotaitė.
Birutė gimė 1951 m. gruodžio 17 d. Kaune, Garliavos priemiestyje. 1970 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto psichologijos studijų programą. Kadangi ši programa pradėta vykdyti tik 1969 m. rugsėjį, Birutė su kurso draugais tapo antrąja – 1975 metų – VU psichologijos studentų laida.
Baigusi studijas, kaip ir keli kiti pirmųjų psichologijos laidų absolventai, ji buvo paskirta dirbti Vilniaus universitete. Čia prasidėjo jos mokslininkės, dėstytojos ir įvairaus lygmens vadovės kelias.
1975–1988 m. Birutė dirbo Pedagogikos katedroje asistente ir vyresniąja asistente, taip pat pradėjo aspirantūros studijas. 1983 m. ji apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų adaptacijos asmeninės problemos ir jų sprendimas akademinės grupės kuratoriaus darbe“. Po 1994 m. nostrifikacijos jai suteiktas edukologijos mokslų daktaro laipsnis. Docento pedagoginis vardas Birutei suteiktas 1977 m.
1989 m. ji tapo naujai įkurto Filosofijos fakulteto prodekane, o 1993–2002 m. vadovavo fakultetui kaip dekanė. Tuo pačiu metu Birutė vadovavo ir Bendrosios psichologijos katedrai. 2002–2007 m. ji buvo Vilniaus universiteto prorektorė studijų reikalams.
Eidama vadovaujamas pareigas – būdama katedros vedėja, dekane ar prorektore – Birutė prisidėjo prie fakulteto mokslininkų iniciatyvų, tyrimų centrų ir naujų katedrų kūrimo, taip pat prie naujų studijų programų rengimo. 1999–2003 m. ji vadovavo Lietuvos psichologų sąjungai. Tuo metu, apie 1993 m., organizacija buvo išgyvenusi gilią krizę, iš kurios galutinai išsikapstė Birutei vadovaujant.
Net ir dirbdama administracinį darbą ji dėstė bent kelis dalykus. Nuo 2007 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį bei VU afilijuoto mokslininko vardo suteikimo 2020 m. Birutė dirbo docente. Ji dėstė pedagoginę psichologiją, profesinio pasirinkimo psichologiją, taip pat mąstymą ir kalbą.
Jos moksliniai interesai buvo platūs. Birutę domino įvairios pagrindinės psichologijos kryptys ir jų naujovės, tačiau labiausiai ji save siejo su biheivioristine bei kognityviąja psichologija.
Šių prieigų pagrindu ji daug dėmesio skyrė karjeros psichologijai: dalyvavo ir vadovavo mokslo projektams, prisidėjo prie karjeros ugdymo sistemos kūrimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, rengė mokymo medžiagą. Tarp jos darbų – 2008 m. išleistas leidinys „Konsultavimas renkantis profesiją“ ir kartu su bendraautoriais 2015 m. parengta knyga „Karjeros planavimas: teorija, tyrimai, taikymai“. Iš viso ji paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių publikacijų.
Kolegų teigimu, Birutė nebuvo žmogus, kurį būtų galima lengvai nepastebėti. Ji turėjo aiškią nuomonę, nesistengė įtikti visiems, o jos tiesmukumas patiko ne kiekvienam. Vis dėlto kolegos ją apibūdina kaip objektyvią ir teisingą, siekusią, kad universitetas išlaikytų aukščiausią mokslo ir studijų lygį bei pritrauktų talentingiausius dėstytojus. Jai esą ypač tiko dažnai kartota frazė: „Būkime griežti, bet teisingi.“ Birutė mėgo humorą ir gebėjo pasišaipyti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.
Išėjusi į pensiją ji toliau domėjosi universiteto ir fakulteto gyvenimu, sekė Lietuvos bei užsienio politikos naujienas ir apie jas karštai diskutuodavo su draugėmis. Birutė daug skaitė, dažnai lankydavosi knygynuose, o knygomis, kurioms nebeužtekdavo vietos lentynose, mielai dalydavosi su draugais.
Keliskart ji knygų perdavė ligoninėms ir džiaugėsi, kad jos gali padėti žmonėms bent trumpam užsimiršti. Birutė taip pat daug keliavo. Užsienyje ji lankydavosi ne tik muziejuose, bet ir teatruose – tarp aplankytų vietų buvo Vienos opera, „Arena di Verona“ ir Varšuvos „Opera Królewska“. Kelių suplanuotų kelionių įgyvendinti ji nebespėjo. Draugų atmintyje Birutė liks kaip optimistiška, gera nuotaika pasižymėjusi, smalsi ir įkvepianti asmenybė.
1999 m. žurnale „Acta Pedagogica“ Birutė apie savo gyvenimą rašė, kad jos autobiografiją sudaro trys svarbiausi momentai – gimimas, mokslai ir darbas, tačiau paaiškinti, kodėl visa tai darė, jai sunkiau nei surašyti datas. Ji manė, kad nemažai jos gyvenimo sprendimų nulėmė atsitiktinumas.
Pasak jos, tėvai auklėjo laisvai ir sudarė sąlygas pačiai priimti sprendimus, todėl savarankiškumą Birutė pajuto anksti. Mokykloje ji mokėsi lengvai, didesnių konfliktų su mokytojais neturėjo. Rinkdamasi profesiją ji pasirinko psichologiją, nors galėjo pasukti biologijos, chemijos, medicinos ar inžinerijos keliu. Kaip pati rašė, pasirinkimą veikiausiai lėmė tai, kad apie psichologiją tuo metu nieko nežinojo.
Atsisveikinimas su Birute Maryte Pociūte vyks šeštadienį, spalio 24 d., nuo 16 val. Garliavoje, laidojimo namuose „Gedulo rūmai“, esančiuose Šimkaus g. 22.
Šv. Mišios už velionę bus aukojamos šeštadienį, spalio 24 d., 18 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Į ją bus galima patekti per Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemą.
Laidotuvės vyks sekmadienį, spalio 25 d., 14 val. Garliavos miesto, arba Jonučių, kapinėse. Šeima prašo vietoje vainikų velionę palydėti viena balta gėle.
