NATO viešai pristatė pergalės prieš Rusiją sampratą, paremtą greitu atsaku į galimą agresiją ir smūgiais priešo užnugaryje. Vis dėlto Rusijai tęsiant Europoje vykdomas hibridines operacijas, neatmetama ir tiesioginio karinio susidūrimo su Aljansu rizika.
Apie tai laidoje kalbėjo Tarptautinio saugumo ir gynybos centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
NATO planuose – ribotas konfliktas
T. Jermalavičiaus vertinimu, viešai pristatoma pergalės doktrina greičiausiai yra prieš kelerius metus pradėtų rengti kolektyvinės gynybos planų strateginės komunikacijos dalis. Ja siekiama parodyti, kad Aljansas turi politinės valios, pajėgumų, planų ir yra pasiruošęs veikti.
Tokiu pareiškimu siunčiamas raminantis signalas, tačiau detaliau nagrinėjant doktriną kyla klausimų. Vienas svarbiausių – kaip būtų kontroliuojama eskalacija. NATO norėtų, kad konfliktas liktų ribotoje geografinėje erdvėje, o galimi smūgiai užnugaryje būtų nukreipti į konkrečių Rusijos pajėgų vadovavimą, kontrolę, logistiką ir kitus tiesiogiai su operacija susijusius objektus.
Tačiau neaišku, kaip Aljansas elgtųsi, jei Rusija pasirinktų kitokią strategiją ir imtų smogti NATO užnugariui. Tokiu atveju galėtų būti atakuojamas Berlynas, Skandinavijos šalys ar kitos vietos. Tada kiltų klausimas, ar NATO turėtų eskaluoti atsaką, ar laikytis iš anksto numatyto riboto plano.
Ukrainos karo patirtis rodo, kad laikui bėgant konfliktas gali pereiti į gilesnius ir tolimesnius smūgius. Buvo pradėta taikytis į Rusijos gynybos bei naftos pramonę ir kitus strateginius karo veiksmus palaikančius objektus. Tuo metu NATO, pasak eksperto, pagal savo pergalės sampratą tokių taikinių Rusijoje liesti nenorėtų.
Tokioje situacijoje konfliktas galėtų užsitęsti. Rusija, naudodama savo gynybos pramonę, ekonomiką ir karo ekonomiką, toliau tiektų operacijai reikalingus išteklius. Aljansas galėtų įstrigti fazėje, kurioje siekiama tik susilpninti puolimą ir vėliau jį palaužti, o ši fazė truktų ilgai arba apskritai nesibaigtų.
Tuomet grėstų alinantis abipusis karas. Rusija, nevengdama eskaluoti, galėtų atverti naujas konflikto kryptis ir taip mėginti strategiškai išsekinti Vakarus. T. Jermalavičius atkreipė dėmesį, kad NATO doktrina nesiekia strateginio Rusijos pralaimėjimo. Todėl kyla klausimas, ar operacinio lygmens planą galima vadinti tikra pergalės teorija, kai Rusijos strategija būtų palaužti patį Aljansą.
Kuo ilgiau truktų karas ir kuo daugiau Rusija eskaluotų, tuo svarbesni taptų politiniai sprendimai. Jei konfliktas vyktų Baltijos regione, tektų spręsti, ar smūgiuoti į objektus Kolos pusiasalyje, Rusijos gynybos pramonę Sibire ar kitus taikinius. Tokie sprendimai būtų politiniai.
Penktasis straipsnis priklausytų nuo politinio sprendimo
Vertindamas, kada dėl hibridinių išpuolių galėtų būti aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis, T. Jermalavičius pabrėžė, kad tai pirmiausia būtų politinis sprendimas.
Aljansas jau yra nurodęs, jog katastrofiškų padarinių sukėlusi kibernetinė ar hibridinė ataka galėtų tapti pagrindu aktyvuoti kolektyvinę gynybą. Vis dėlto atsakas nebūtinai turėtų būti karinis – jis galėtų apimti ekonomines, kibernetines, energetines ar diplomatines priemones.
Penktasis straipsnis jau buvo pritaikytas po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko ne Europoje ir ne po įprastinio karinio puolimo, o reaguojant į teroristinę ataką, surengtą civilinėmis priemonėmis.
Ekspertas šį straipsnį apibūdino kaip lankstų, nes jo taikymas priklauso nuo to, kaip NATO Šiaurės Atlanto taryboje situaciją įvertina kolektyviniai sprendimų priėmėjai. Tai, kas vienai šaliai atrodytų katastrofiška ataka, kitai galėtų pasirodyti kaip grėsmė, su kuria dar įmanoma susidoroti neperžengiant 5-ojo straipsnio aktyvavimo slenksčio.
Todėl Aljansui būtina išlaikyti bendrą grėsmės, galimų pasekmių, scenarijų ir atsako vertinimą. Kuo labiau skirsis valstybių požiūriai, tuo sunkiau bus priimti bendrą sprendimą. Tiesiogiai vertinant, 5-ojo straipsnio aktyvavimo pagrindu turėtų tapti katastrofiška ataka.
T. Jermalavičius teigė, kad dalį vadinamųjų hibridinių veiksmų jis labiau linkęs vadinti valstybės remiama ir kontroliuojama teroristine kampanija. Jo vertinimu, jei panašius veiksmus Europoje vykdytų „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“, jie jau seniai būtų įvardyti kaip terorizmas.
Jo nuomone, esminį pokytį galėtų sukelti didelis aukų skaičius arba didelė žala kritinei infrastruktūrai, pramonei ar ekonomikai. Iki šiol Rusija tikrina Vakarų reakciją, tačiau nesukėlė tokio masto padarinių. Tai gali nutikti tiek netyčia, tiek tyčia, o tuomet NATO tektų priimti sprendimus dėl atsako.
Rusija gali mėginti išprovokuoti didesnį konfliktą
Vertindamas augančią hibridinių atakų riziką, T. Jermalavičius išskyrė dvi skirtingas Vakarų stovyklas. Vieni mano, kad karas tarp Rusijos ir NATO jau vyksta, tik kitokia forma, o dabartinė trajektorija anksčiau ar vėliau gali baigtis tiesioginiu kariniu susidūrimu.
Kiti mano, kad Rusija tokiomis priemonėmis bando išvengti tiesioginio konflikto ir kitais būdais priversti Vakarus nutraukti paramą Ukrainai. Šios pozicijos šalininkai pabrėžia, kad Rusija gali vengti peržengti ribą, nes NATO yra branduolinis Aljansas, o galutinis eskalacijos taškas galėtų būti branduolinis karas.
Kuri iš šių teorijų teisinga, parodys laikas. Tačiau, eksperto teigimu, Rusijos veiksmus nebūtina aiškinti vien išteklių trūkumu. Galimas jos pergalės scenarijus būtų ne tik palaužti Ukrainą, bet ir paveikti Vakarus taip, kad jų dėmesys bei ištekliai būtų nukreipti nuo paramos Kyjivui.
Tokiam tikslui Rusija gali naudoti skirtingas kryptis: vienos siejamos su Baltųjų rūmų politika, kitos – su Vakarų informacine erdve. Dar vienas būdas ištrūkti iš Ukrainoje susidariusios padėties galėtų būti rimtesnio konflikto su NATO sukėlimas.
Ekspertas neatmeta, kad Rusijai tai galėtų būti naudinga ir dėl vidaus politikos. Maskvoje jau ilgai kalbama apie galimą mobilizaciją, o naujai sutelkti ištekliai greičiausiai būtų siunčiami į Ukrainą. Vis dėlto toks sprendimas Rusijos visuomenei būtų nepopuliarus.
Tiesioginis konfliktas su NATO, net jei jis apsiribotų raketų ir dronų smūgiais, galėtų būti panaudotas mobilizacijai pateisinti. T. Jermalavičius tokį scenarijų lygino su 2025 metų pavasarį vykusiu Izraelio ir Irano apsikeitimu raketomis bei dronais. Tokiu atveju propaganda galėtų skelbti, kad šalis puolama ir tėvynei gresia pavojus, o mobilizuoti žmonės būtų siunčiami į Ukrainą.
Vėliau tokie smūgiai galėtų nuslopti, nes nė viena pusė nenorėtų naudoti sausumos pajėgų. Rusija, be to, gali neturėti galimybių panaudoti jų tiesioginiame konflikte su NATO.
Pasak T. Jermalavičiaus, tokia versija jau buvo iškelta anksčiau, o panašias mintis dabar jis girdėjo ir iš Radoslawo Sikorskio. Tai gali reikšti, kad Rusija rengia reikšmingą planą, tačiau jo pagrindinis tikslas galėtų būti susijęs su režimo vidaus poreikiais: legitimumu, visuomenės mobilizavimu ir papildomų išteklių karui Ukrainoje telkimu.
Tokiu atveju planas nebūtinai būtų tiesiogiai nukreiptas prieš Vakarus. Rusija galėtų tiesiog išnaudoti kilusį nerimą ir jau dabar formuoti informacinį pagrindą galimam veiksmui.
