Prie gėrimų lentynų netrukus galima pastebėti daugiau pokyčių, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Europos Sąjungai griežtinant pakuotėms taikomus reikalavimus, gėrimų buteliuose privalės būti daugiau perdirbto plastiko. Tuo pat metu naujos taisyklės bus taikomos ir kitoms pakuotėms, o dėl išaugusių verslo išlaidų kai kurių prekių kainos gali padidėti.
Vis dėlto ne kiekvienas butelis dėl to taps mažiau skaidrus ar įgaus kitokį atspalvį. Kaip keisis pakuotės ir kokią kainą už tvaresnius sprendimus gali tekti sumokėti vartotojams?
Perdirbto plastiko dalis jau nustatyta
Mažiau skaidrūs arba spalvą turintys plastikiniai buteliai parduotuvėse gali atsirasti dėl naudojamos perdirbtos žaliavos. Tačiau ES direktyvoje nenurodyta, kokios spalvos ar skaidrumo turi būti pakuotė – jos išvaizdą gali lemti perdirbto plastiko savybės ir gamybos technologija.
Nuo 2025 m. PET gėrimų buteliuose turi būti vidutiniškai ne mažiau kaip 25 proc. perdirbto plastiko. Nuo 2030 m. šis reikalavimas didės iki 30 proc. ir bus taikomas visų plastikinių gėrimų butelių vidurkiui.
Rodiklis skaičiuojamas ne kiekvienam buteliui atskirai, o pagal visus konkrečioje valstybėje narėje rinkai pateiktus atitinkamus butelius. Tokie tikslai įtvirtinti 2019 m. priimtoje ES vienkartinių plastikinių gaminių direktyvoje.
Lietuvoje butelių išvaizda neturėtų pastebimai pasikeisti
Lenkijoje pasirodė pranešimų, kad perdirbto plastiko naudojimas gali lemti didesnį mažiau skaidrių ar atspalvį turinčių butelių kiekį. Lietuvos aplinkos ministerijos Strateginės komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Dačinskaitė teigia, kad Lietuvoje dėl šio reikalavimo pakuočių išvaizda neturėtų keistis.
Pirminiais duomenimis, Lietuvos rinkoje parduodamų butelių sudėtyje perdirbto plastiko vidurkis jau siekia 25 proc. Šis reikalavimas įtvirtintas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 72 straipsnyje.
Jis taikomas į Lietuvą pateikiamiems užpildytiems ne didesnės kaip trijų litrų talpos gėrimų buteliams. Gamintojai ir importuotojai turi užtikrinti, kad per ataskaitinius metus į Lietuvos rinką pateiktų PET butelių vidutinė perdirbto plastiko dalis atitiktų nustatytą dydį.
Pasibaigus ataskaitiniams metams, metinės rinkai pateiktų pakuočių ataskaitos teikiamos per GPAIS. Jose gamintojai ir importuotojai specialiame laukelyje turi nurodyti vidutinę perdirbto plastiko dalį jų per metus pateiktuose plastikiniuose gėrimų buteliuose.
V. Dačinskaitės teigimu, didėjantis perdirbto plastiko kiekis neturėtų būti pastebimas butelių išvaizdoje, nebent pats gamintojas sąmoningai pasirinktų taip pabrėžti pakuotės išskirtinumą.
Nuo 2030 m. 30 proc. perdirbto plastiko reikalavimas bus taikomas ne tik PET, bet ir kitų rūšių plastikiniams gėrimų buteliams.
Naujos taisyklės gali padidinti prekių kainas
Didžioji dalis Europos Sąjungos pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento nuostatų pradėta taikyti 2026 m. rugpjūčio 12 d. Nuo šios datos ES rinkai tiekiamos pakuotės turi atitikti naujus tvarumo, ženklinimo ir cheminės sudėties reikalavimus.
Maistui skirtoms pakuotėms numatyti ir PFAS medžiagų ribojimai. Gamintojai taip pat turi techniniais dokumentais pagrįsti pakuočių atitiktį. Kitos reglamento pareigos įsigalios vėliau.
Galimą pokyčių poveikį verslui ir vartotojams Žinių radijo laidoje „Sumanaus verslo sprendimai“ aptarė „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis ir „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė pabrėžė, kad svarbu vertinti ne vien pakuotės medžiagą. Reikia atsižvelgti ir į tai, ar ją realiai bus įmanoma perdirbti.
Jos teigimu, vis svarbesnis tampa pats pakuotės projektavimas: medžiagų pasirinkimas, galimybė pakuotę perdirbti ir perteklinio pakavimo mažinimas.
D. Dundulis abejojo, ar brangesni sprendimai visada užtikrins didesnę naudą aplinkai. Jis įspėjo, kad dalis papildomų sąnaudų gali būti perkelta pirkėjams.
Pasak jo, vien pakuočių išrūšiavimo neužtenka – perdirbimo galimybes lemia medžiagos sudėtis, užterštumas, turimos technologijos ir ekonominės sąlygos. Net švarias polietileno pakuotes kartais sudėtinga perduoti perdirbėjams, o atpigusi pirminė žaliava gali sumažinti perdirbtų medžiagų paklausą.
D. Dundulis teigė, kad didelės išlaidos, kurias galiausiai turėtų padengti vartotojas, nepasiteisintų, jeigu galutinis aplinkosaugos tikslas nebūtų pasiektas. Jis ragino vertinti visą pakuočių tvarkymo grandinę, įskaitant perdirbimui naudojamą vandenį ir kitus išteklius, bei siekti mažesnio atliekų kiekio.
Ž. Mauricas atkreipė dėmesį, kad didžiosioms bendrovėms prisitaikyti prie naujų taisyklių gali būti lengviau nei smulkiajam verslui. Pastarajam investicijos į naujas pakuotes ar technologijas gali tapti rimta našta.
Pasirengimą taip pat gali apsunkinti neaiškumas dėl būsimų taisyklių ir technologinių sprendimų. Ekonomisto vertinimu, pernelyg griežti reikalavimai gali ne tik skatinti inovacijas, bet kai kuriais atvejais ir jas pristabdyti.
