Laidotuvių papročiai Lietuvoje palaipsniui keičiasi. Anksčiau mirusieji dažniausiai būdavo šarvojami namuose, o su jais atsisveikinama tris dienas. Dabar dažniau pasirenkamos šarvojimo salės, o ceremonija neretai trunka vos porą dienų. Kitoks tampa ir pats atsisveikinimo būdas.
Apie vis labiau pastebimą tradiciją pasakojo Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Prie karsto ar urnos – mirusiojo asmeniniai daiktai
Per atsisveikinimo ceremonijas vis dažniau šalia karsto ar urnos išdėliojami velionio asmeniniai daiktai. Pavyzdžiui, per Gintauto Kirkilos-Klarko laidotuves buvo padėta jo skrybėlė.
J. Sprainaitienė teigė pati susidurianti su atvejais, kai šeima pageidauja kuo asmeniškesnio atsisveikinimo su artimuoju.
Prie karsto ar į ceremoniją gali būti atnešami žmogui reikšmingi daiktai: mėgstama knyga, akiniai, šukos, cigaretės, degtukai, nuotraukos, muzikos instrumentas, sporto reikmenys, darbo įrankiai ar kiti svarbūs daiktai. Vaikams neretai įdedami jų mėgstamiausi žaislai.
Direktorė neskubėjo šio papročio vadinti nauja tradicija, tačiau pabrėžė, kad šeimoms svarbu, jog ceremonija atspindėtų velionio asmenybę, jo gyvenimą ir tai, kas jam buvo svarbu.
Tokie daiktai dažnai tampa simboliniu prisiminimu, padedančiu į mirusį žmogų žvelgti ne vien kaip į velionį, bet ir kaip į asmenybę.
Pasak J. Sprainaitienės, šeimų pasirinkimai skiriasi: vieniems toks atsisveikinimas atrodo prasmingas, kiti renkasi įprastesnę ceremoniją. Svarbiausia, kad sprendimas būtų artimas šeimai ir išreikštų pagarbą mirusiajam.
Akinius velioniui uždėjo tik šeimai padrąsinus
Kalbėdama apie praktikoje matomus daiktus, pašnekovė minėjo atvejus, kai dalijamos mirusiojo parašytos knygos arba leidiniai apie jį.
Vienas jautriausių atvejų buvo susijęs su vyru, visą gyvenimą nešiojusiu akinius. Šeima norėjo, kad ir per atsisveikinimą jis būtų su jais, tačiau artimieji abejojo, ar taip elgtis tinkama ir ar tai apskritai leidžiama.
Šeimai buvo patarta vadovautis tuo, kas velioniui buvo įprasta ir geriausiai jį apibūdino. Galiausiai akiniai buvo uždėti, tad žmogus išlydėtas būtent taip, kaip jį daugelį metų matė artimieji.
J. Sprainaitienė sakė, kad nors daugeliui toks akcentas galėtų pasirodyti nereikšmingas, šeimai jis buvo labai svarbus.
Asmeninės detalės artimiesiems leidžia matyti mylimą žmogų tokį, prie kokio buvo įpratę, todėl atsisveikinimas gali tapti jaukesnis, artimesnis ir prasmingesnis.
Direktorės vertinimu, tai teigiamas pokytis: žmonės tampa laisvesni, o griežtų taisyklių lieka mažiau. Išlydint artimąjį su jam įprastais daiktais, šeima gali jaustis ramiau.
