Apie „Vilniaus brigadą“ sostinėje buvo ne kartą rašyta, tačiau greta jos ilgą laiką veikė dar viena, ne mažiau žiauri nusikaltėlių grupuotė. Jos nariai Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose nužudė 13 žmonių – bent tiek nusikaltimų buvo įrodyta teisme.
Gaujai vadovavo ir ją įkūrė Valerijus Januškevičius. Apie grupuotės veiklą kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003 metų archyvuose rašoma, kad anksčiau kiemsargiu dirbęs vyras nusikaltimus darė išimtinai dėl pinigų. Jis žudė, sprogdino, plėšė, vykdė užsakovų nurodymus ir už atlygį sutikdavo susidoroti su konkuruojančiais nusikaltėlių autoritetais bei verslininkais.
Gauja veikė nuo 1992 iki 1998 metų. Pareigūnams ilgai nepavyko jos sučiupti, nes nusikaltėliai veikė itin konspiratyviai. Apie jų paslaugas žinojo vos keli tarpininkai, perduodavę užsakymus. Policija ne kartą mėgino juos sugauti, tačiau banditai sugebėdavo išvengti pasalų.
Ruošdamiesi kiekvienai žmogžudystei V. Januškevičius ir jo bendrininkai kruopščiai apgalvodavo visas detales. Panaudoję ginklą jie pakeisdavo jo vamzdį arba iškart pasirinkdavo kitą ginklą. Taip pareigūnai kurį laiką manė, kad skirtingus nusikaltimus įvykdė skirtingi asmenys. Vis dėlto ilgas tyrimas atskleidė žiauriausius gaujos nusikaltimus.
Pirmoji auka buvo taksistas
Pirmą žmogžudystę V. Januškevičius įvykdė 1972 metais, prieš 50 metų. Kartu su draugu jis norėjo grįžti namo taksi, tačiau abu neturėjo pinigų. Vyras nusprendė už kelionę nemokėti ir nušovė taksistą.
Jaunas nusikaltėlis neįvertino, kad auka buvo susijusi su pareigūnais. Taksistas dirbo tuometiniame KGB, o po darbo savo automobiliu vežiodavo keleivius. Po žmogžudystės V. Januškevičių greitai susirado policija, o teismas jam skyrė aštuonerius metus nelaisvės.
Kalėjime jis susipažino su V. Rafijenkovu. Abu išėję į laisvę nusprendė veikti kartu.
1992 metų gegužę jie užpuolė taksistą, jo kūną nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė. Vėliau ši vieta tapo slaptu gaujos aukų laidojimo tašku. Taksisto palaikai buvo aptikti tik po šešerių metų, o automobilį nusikaltėliai sudegino.
Už pirmąjį apiplėšimą gavo vos 1 000 litų
Šalyje sparčiai daugėjant valiutos keityklų, V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas nusprendė, kad jų apiplėšimai gali būti itin pelningi.
1994 metais jie pasirinko Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, „Arsol“ parduotuvėje veikusią valiutos keityklą. Maždaug tris mėnesius nusikaltėliai stebėjo patalpas ir aiškinosi, kada jose būna daugiausia žmonių, o kada darbuotojai lieka beveik vieni.
Birželio 1-ąją jie nusprendė veikti. Darbuotojams ruošiantis pietų pertraukai, kaukėti ir juodais akiniais paslėptais veidais banditai įsiveržė į keityklą. Vienas buvo ginkluotas pistoletu, kitas – automatu „Agram“.
Darbuotojas Dmitrijus T. nepakluso reikalavimui atiduoti pinigus ir griebėsi ginklo, tačiau užpuolikai sureagavo greičiau. Nušovę vyrą, jie pagrobė vos 1 000 litų ir pabėgo.
Karatisto pasipriešinimas baigėsi šūviu į dubenį
Po šio apiplėšimo banditai nusitaikė į Gariūnus. V. Januškevičius ten susitiko su anksčiau kalėjusiais Genadijumi Bazurinu ir Janu Matulevičiumi. Jie papasakojo, kad turgų kontroliuoja „Zeliono“ gauja. Jos vadovas A. Tomilinas buvo nužudytas 1992 metų rugsėjo 9 dieną, o vėliau jo vietą užėmė Olegas Lysenkovas-Lysas.
G. Bazurinas ir J. Matulevičius priklausė šiai grupuotei, todėl žinojo, kuriose keityklose laikoma daugiausia pinigų. J. Matulevičius, tuo metu konfliktavęs su giminaičiu Adolfu Kelbovskiu, pasiūlė apiplėšti būtent jį. A. Kelbovskis 1978–1993 metais dirbo Vilniaus 1-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos jaunesniuoju inspektoriumi. Tačiau V. Januškevičiui nebuvo pasakyta, kad vyras anksčiau intensyviai treniravosi karatė.
Užpuolikai žinojo, kad valiutos keitėjai didžiausias pinigų sumas su savimi vežasi antradieniais. Tą dieną A. Kelbovskį jie užpuolė netoli namų. Vyras pasipriešino, todėl banditai jį peršovė į dubenį. Tik tada auka atidavė turėtus 150 milijonų rublių. Per susirėmimą buvo sužalotas ir V. Januškevičius – jam sužeistas pilvas. Bijodamas kreiptis į medikus, gyvybei pavojingą žaizdą jis gydėsi pats.
Gariūnų vedėjos neišgelbėjo net policijos pareigūnas
1995 metų kovo 15-ąją nusikaltėliai nušovė Gariūnų turgaus vedėją. Moteriai nepadėjo nei ją saugojęs policininkas, nei netrukus susirinkusi minia. Aplinkiniams iš siaubo sustingus, V. Januškevičius pagrasino nušausiąs kiekvieną, kuris priartės prie jo senų „Žigulių“.
Po įtakingos turgaus darbuotojos nužudymo išsigando ir kiti valiutos keityklų darbuotojai. Jie kreipėsi į Gariūnus kontroliavusios „Zeliono“ gaujos vadą Olegą Lysenkovą-Lysą ir paprašė surasti užpuolikus.
V. Januškevičiaus gaujos ieškojo ir A. Kelbovskis. Jis jau buvo nukentėjęs nuo nusikaltėlių – šie apiplėšė jo butą ir pagrobė maždaug 10 000 JAV dolerių.
Vietoj dolerių auka gabeno vaizdajuostes ir blynus
Vėliau banditai susidomėjo Vilniuje, Gelvonų gatvėje, gyvenusiu Sergejumi K. Jie išsiaiškino, kad 1997 metų kovo 4-ąją vyras į darbą vešis didelę pinigų sumą. Užpuolę Sergejų, nusikaltėliai jį nušovė, tačiau lauktų pinigų nerado. Vietoj stambių kupiūrų jų grobiu tapo trys vaizdajuostės ir dvidešimt blynų, kuriuos vyras vežė pažįstamiems į darbą.
V. Januškevičius netrukus išgirdo, kad A. Kelbovskis aiškinasi, kas jį užpuolė. Todėl buvo nuspręsta buvusį policininką nužudyti.
V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas vyrą užpuolė anksti ryte, jo namo antrojo aukšto laiptinėje. A. Kelbovskis dar nebuvo spėjęs užrakinti buto durų, kai priešais jį pasirodė banditai. Tačiau jis nesutriko, išsitraukė ginklą ir iššovė, nors nepataikė. V. Januškevičius į vyrą paleido penkis šūvius. Kulkos pataikė į galvą ir širdį, todėl A. Kelbovskis mirė vietoje.
Po jo nužudymo Gariūnų valiutos keityklos kurį laiką buvo uždarytos. Vėliau vienoje jų pradėjo dirbti trakiškis Sergejus Ogurcovas. Šis darbas jam kainavo gyvybę. V. Januškevičius iš aukos pagrobė 4 500 JAV dolerių ir dar grįžo įsitikinti, ar vyras tikrai miręs.
Likimas buvo palankesnis Dvarčionyse, Vilniaus rajone, gyvenusiam Aidui U. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas buvo jį pasirinkę auka, sekė vyrą ir laukė miškelyje. Tačiau A. U. atsitiktinai pavyko pabėgti nesužeistam. V. Januškevičius iš įniršio iššaudė visą savadarbio automato apkabą.
Vėliau nusikaltėliai užpuolė AB „Oazė“ inkasatorius. Jie pagrobė 57 000 litų ir peršovė du darbuotojus. Vienas jų, 52 metų Rimas G., mirė.
Po tragedijos „Akistatos“ korespondentė kalbėjosi su Rimo žmona Danguole. Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad vyras taip beprasmiškai žus jau atgavus nepriklausomybę. Tragiškomis sausio dienomis jis kartu su kitais gynė Parlamentą ir tuomet nenukentėjo.
Gauja susidorodavo net su savais
V. Rafijenkovas ir Vilniuje gyvenęs Vladimiras Kravcovas buvo vedę seseris. 1994 metais V. Kravcovas buvo visiškai degradavęs ir stipriai gėrė. Jo žmona tuo metu gyveno su iš įkalinimo įstaigos neseniai išėjusiu Vladimiru Tarasenkovu. Nuspręsta atsikratyti nepageidaujamu alkoholiku.
Šią užduotį atliko V. Rafijenkovas. Jis iš pradžių svainį pasmaugė, vėliau subadė peiliu, o kūną nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė iš anksto paruoštoje duobėje.
Į tą pačią duobę vėliau buvo įmestas ir grupuotės „torpeda“ Vladimiras Piliušenka. Už kiekvieną sėkmingą kruviną operaciją jis gaudavo maždaug 100 JAV dolerių, tačiau vieną kartą nusprendė pagrasinti savo vadovams.
V. Piliušenka pareiškė V. Januškevičiui, kad „reikalingiems žmonėms“ papasakos, kas nužudė valiutos keityklos savininką. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas už jo tylėjimą sumokėjo 500 litų, tačiau tuo metu jau buvo numatę pašalinti išdaviku ir reketuotoju laikytą vyrą.
Nors V. Piliušenka stengėsi vienas nevaikščioti Vilniaus gatvėmis, netrukus nusikaltėliai jį „pagavo“ ir nušovė. Jo kūnas taip pat buvo nuvežtas į Valakampių mišką bei užkastas šalia kitų gaujos aukų.
