„Tą pirmadienį turėjau parsivežti Matą iš ligoninės, tačiau namo grįžau viena“, – skaudžiausią savo gyvenimo patirtį prisimena Julija Plačienė.
Prieš aštuonerius metus moteris susilaukė trečiojo vaiko. Matas gimė gerokai per anksti, o namo Julija jo taip ir neparsivežė – mažylis mirė ligoninėje.
Spalio 15-ąją, minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną, Julija papasakojo apie kelią, kurį tenka nueiti vaikelį praradusiai šeimai. Ji pabrėžė, kad tėvams labai svarbu suteikti galimybę paskutinėmis akimirkomis pabūti kartu su savo vaiku, o aplinkinių elgesys ne visada padeda išgyventi netektį.
Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ duomenimis, Lietuvoje kasmet anksčiau laiko gimsta maždaug 5–6 proc. naujagimių. Nors neišnešiotų kūdikių išgyvenamumas šalyje yra aukštas, priešlaikinis gimimas vis dar laikomas pagrindine vaikų iki penkerių metų mirties priežastimi.
Apie savo patirtį viešai Julija ryžosi kalbėti tik po daugelio metų. Netekties metu jai atrodė, kad niekas jos nesupranta. Ji taip pat nebuvo girdėjusi istorijos apie neišnešiotą kūdikį, kurio išgelbėti nepavyko. Būtent todėl šiandien ji pasakoja apie save ir sūnų Matą.
Julija prisimena tuomet manžiusi, kad yra vienintelė, kuriai nepasisekė. Kartu ją lydėjo stiprus kaltės jausmas ir noras, kad kiti bent suprastų jos skausmą.
Matas pats nekvėpavo
Dėl netikėtai prasidėjusio priešlaikinio gimdymo Matas gimė 29-ąją nėštumo savaitę. Jis buvo 34 centimetrų ūgio ir svėrė vos 900 gramų.
Gimęs kūdikis neverkė, todėl Julija iš pradžių net nesuprato, ar jis gyvas. Apie tai, kad sūnus išgyveno, jai pasakė vyras, pamatęs Matą su kojinytėmis ir prijungtą prie aparatų.
Tuo metu apie neišnešiotus naujagimius moteris beveik nieko nežinojo. Sūnų ji pamatė ne iš karto, nes po gimdymo dėl stipraus uždegimo pati buvo gydoma. Išvydusi Matą, Julija negalėjo suvokti to, ką mato.
Mažylis pats nekvėpavo, be to, susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis: jam buvo gydomas sepsis, atlikta žarnyno operacija ir perpiltas kraujas. Vis dėlto Matas po truputį augo ir stiprėjo. Galiausiai jis buvo perkeltas iš reanimacijos į kitą skyrių, kur kartu su sūnumi atsidūrė ir Julija.
Kol Matas buvo inkubatoriuje, juo rūpinosi daugybė specialistų. Perkėlus į skyrių, didelė atsakomybė teko Julijai: ji turėjo išmokti reguliuoti deguonies tiekimą, stebėti kraujo prisotinimą deguonimi ir rūpintis visais kasdieniais kūdikio poreikiais.
Moterį kankino didžiulė įtampa ir nepasitikėjimas savimi. Neišnešioti kūdikiai kartais nustoja kvėpuoti, todėl jų saturacija staigiai krinta ir juos reikia skubiai žadinti. Pasak Julijos, tokia problema ypač dažna tarp labai mažo svorio neišnešiotukų.
Gyvenimas pagal žadintuvo signalą
Laikui bėgant Julija vis labiau pasitikėjo savimi ir savo vaiku. Ji išmoko Matą maitinti, prižiūrėti ir sekti jo kvėpavimą. Galiausiai kūdikiui buvo nuimti papildomą deguonį tiekiantys „ūsai“ – Matas pradėjo kvėpuoti savarankiškai.
Kol jie gulėjo vieni, slaugytoja paimdavo Julijos pieną ir per nosį jį suleisdavo Matui. Vėliau į kitą palatą kartu su kita mama perkelta Julija pradėjo dirbti komandoje: abi moterys visą mėnesį kas tris valandas maitino savo kūdikius.
Dėl tokio režimo nebuvo nei normalaus miego, nei poilsio – visą laiką reikėjo išlikti budrioms ir nustatyti žadintuvą.
Ligoninėje Matas ne tik išmoko kvėpuoti pats ir įveikė dalį sveikatos problemų, bet ir priaugo svorio. Tai buvo vienas svarbiausių kriterijų sprendžiant, ar kūdikį jau galima išleisti namo.
Artėjant Kalėdoms šeima ruošėsi Julijos ir sūnaus sugrįžimui. Jie net pardavė butą ir pradėjo ieškoti namo, nes su trimis vaikais ankstesniame būste būtų buvę per ankšta.
Pirmoji iš ligoninės išvyko Julijos palatos draugė. Ji palinkėjo sėkmės, nes Matui iki išrašymo trūko vos kelių šimtų gramų. Tuo metu berniukas svėrė apie du kilogramus – ribą, nuo kurios neišnešioti naujagimiai galėdavo keliauti namo. Julija jau įsivaizdavo, kaip netrukus su sūnumi grįš į šeimą.
Į namus ji grįžo viena
Paskutinę dieną ligoninėje Julija beveik visą laiką laikė Matą priglaudusi prie savęs. Ji paprašė slaugytojos leisti tą naktį kūdikį migdyti šalia, savo lovoje. Personalas tam neprieštaravo.
Moteris ant rankos nešiojo laikrodį, kuris kas tris valandas vibruodavo ir ją žadindavo. Tačiau dėl didžiulio nuovargio tą naktį ji signalo nepajuto. Apie trečią valandą ryto pabudusi Julija pabučiavo sūnų į kaktą ir suprato, kad jis šaltas.
Ji nusprendė pirmiausia kviesti pagalbą, todėl nubėgo koridoriumi šaukdama, kad Matas nekvėpuoja. Pamainos gydytoja greitai paėmė kūdikį, įvyniojo į pleduką ir išnešė į gretimą kabinetą.
Julija išgirdo prijungiamą aparatūrą, tačiau netrukus paaiškėjo, kad berniuko širdis nebeplaka. Ji pasakoja, kad Matas tiesiog nustojo kvėpuoti ir žaibiškai buvo perkeltas į reanimaciją.
Gydytojams atlikus širdies masažą, Mato širdis vėl pradėjo plakti. Tuo metu Julija buvo išrašyta iš ligoninės. Ji prisimena sėdėjusi prie palatos lovos ir garsiai meldusis. Prie jos prisijungė kita mama, o po maždaug dviejų valandų Julija susirinko daiktus ir išvyko namo.
Paskutinės dvi valandos kartu
Dar mėnesį Matas praleido intensyvios terapijos skyriuje. Nepaisant medikų pastangų, iš komos jis nepabudo. Nebuvo aišku, kiek laiko kūdikis nekvėpavo ir kokią žalą tai galėjo padaryti jo smegenims. Matui buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.
Po vienos iš jų šeima sulaukė gydytojų skambučio. Medikai pranešė, kad Matas greičiausiai operacijos neatlaikė, jo pulsas ir saturacija silpsta, todėl artimųjų paprašyta atvykti. Julija suprato, kad šeima važiuoja atsisveikinti.
Artimiesiems buvo leista su Matu praleisti dvi valandas ir laikyti jį ant rankų. Gydytojai aplink šeimą pastatė širmas, kad jos niekas nematytų. Julija sako, kad jie visą laiką verkė, o Matas užgeso jų glėbyje. Jo mirties laikas užfiksuotas 17 valandą.
Nors atsisveikinti su sūnumi buvo labai sunku, Julija pripažįsta, kad dar sunkiau būtų buvę neturėti tokios galimybės. Jai atrodė, kad be paskutinių akimirkų kartu būtų buvęs jausmas, jog vaikas iš jos atimtas.
Po netekties norėjo tik ramybės
Po kelių mėnesių Julija turėjo grįžti į darbą. Prieš išeidama motinystės atostogų ji kolegoms buvo nuvežusi tortą, o vėliau į tą patį biurą sugrįžo po sūnaus mirties. Moteris nežinojo, kaip žiūrėti žmonėms į akis, ypač kai šie pradėdavo klausinėti.
Pasak Julijos, kiekvienas toks klausimas ją sugrąžindavo į išgyventus įvykius ir sukeldavo ašaras. Ji suprato, kad klausiantys dažnai vadovaujasi smalsumu, tačiau jai tokie pokalbiai buvo nepakeliami.
Buvo laikotarpis, kai nebuvo nė vienos dienos be ašarų. Julija nenorėjo su niekuo dalytis tuo, ką išgyvena, todėl jai netiko ir įprastas psichoterapijos būdas. Ieškodama vidinės ramybės, ji pakeitė darbą, atsisakė alkoholio ir iš naujo atrado piešimą, kurį buvo nustojusi praktikuoti dar mokykloje.
Tapymas tapo terapija, kurioje nereikėjo nieko aiškinti ir į niekieno klausimus atsakinėti. Trijų valandų užsiėmimų metu Julija su ausinėmis tarsi atsitraukdavo į kitą pasaulį. Kai mokytoja paliesdavo jos petį ir pasakydavo, kad metas eiti namo, moteris pajusdavo sugrįžtanti į realybę.
Dabar Julija ne tik tapo, bet ir veda mandalų piešimo terapiją – tai tapo pagrindine jos veikla. Atsakymą, kodėl jai teko patirti tokį išbandymą, ji rado ne iš karto. Po penkerių, šešerių ir septynerių metų jos supratimas keitėsi, o praėjus aštuoneriems metams moteris sako besijaučianti ramesnė nei bet kada anksčiau.
Gedėjimas kiekvienam atrodo skirtingai
Neišnešiotų vaikų šeimas po priešlaikinio gimdymo ir netekties konsultuojanti psichologė, psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė pabrėžia, kad gedulas yra individualus ir kiekvienas žmogus jį išgyvena savaip.
Pasak specialistės, vieni pacientai pyksta, kai aplinkiniai apie netektį nekalba arba elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kiti priešingai – nenori, kad aplinka nuolat grįžtų prie šios temos, netikėtai primintų netektį ar verstų ją analizuoti.
Tai, kaip žmonės būna šalia gedinčiojo, priklauso nuo jų emocinės brandos, asmeninės patirties ir požiūrio. E. Sabaitytė pabrėžia, kad riba tarp palaikymo ir spaudimo yra labai plona, be to, kiekvienam žmogui ji skirtinga.
Specialistės teigimu, norint iš tikrųjų atjausti gedintį žmogų reikia brandos. Aplinkiniams kartais norisi kuo greičiau sugrąžinti ankstesnį žmogų, tačiau priimti jo skausmą ir bejėgystę nėra lengva. Todėl pagalba gali tapti spaudimu ar net papildomu traumavimu, jeigu neatsižvelgiama į konkretaus žmogaus poreikius.
Vaikelio netekę tėvai, pasak psichologės, gali ir kartais privalo aiškiai pasakyti aplinkiniams, kokio elgesio tikisi. Artimieji dažnai nežino, kaip tinkamai būti šalia, todėl gedintiesiems svarbu įvardyti savo ribas.
Vieniems reikia, kad jų nelankytų, nerašytų ir neskambintų, kol jie patys bus pasiruošę atnaujinti ryšį. Kiti nori, kad artimieji atvyktų, pagamintų maisto ar tiesiog pabūtų šalia. Kai kurie žmonės prašo uždegti žvakutę bažnyčioje arba savo namuose ir taip mintimis pabūti kartu.
E. Sabaitytė ragina apie artimųjų elgesio lūkesčius pagalvoti dar pranešant apie vaikelio netektį ir išdrįsti aiškiai paprašyti tuos norus gerbti.
Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija didžiausią neišnešiotų kūdikių ir jų šeimų bendruomenę Lietuvoje. Organizacija teikia visapusišką ir tęstinę pagalbą šeimoms, susiduriančioms su priešlaikiniu gimdymu.
Pagalbos ir paramos linija tėvams bei kitiems neišnešiotukų artimiesiems veikia visą parą. Su ja galima susisiekti telefonu +370 612 03800 arba el. paštu [email protected]. Netektį patiriančioms šeimoms pagalbą ir bendrystę taip pat teikia bendruomenė „Angelo mama“.
