Per pastaruosius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius smarkiai padidėjo. Vieni tikina, kad be atvykusių darbuotojų kai kurie verslai nebegalėtų veikti, o kiti įspėja: migracijos mastas tapo per didelis ir ilgainiui gali pakeisti pačios šalies veidą.
Problema – ne tautybė, o mastas?
Lietuvoje gyvenančių užsieniečių grupės labai skirtingos: tai nuo karo Ukrainoje pasitraukę žmonės, atvykusieji iš Rusijos ir Baltarusijos, darbo migrantai iš Vidurinės Azijos bei kitų šalių. Todėl kilo klausimas, ar visus juos reikėtų vertinti kaip vieną problemą.
Vytautas Sinica teigė, kad svarbiausia problema jam yra ne konkreti migrantų kilmės šalis, o pats reiškinio mastas. Jo vertinimu, diskusija kartais nukreipiama į tai, iš kur reikėtų atsivežti darbuotojų – pavyzdžiui, siūloma mažiau žmonių kviestis iš Uzbekistano, o daugiau iš Filipinų. Tačiau, anot jo, tai nekeičia esminio klausimo.
V. Sinica teigė, kad jei Lietuvoje jau yra apie 200 tūkst. migrantų, o vežėjų asociacijų atstovai norėtų dar tiek pat, valstybė tokių pokyčių nebesugebėtų integruoti. Jo manymu, tuomet Lietuva taptų sunkiai atpažįstama, o tai, kad atvykusieji uždirba ir moka mokesčius, šios rizikos neatšaukia.
Politikas pripažino, kad tam tikras užsieniečių skaičius darbo rinkai reikalingas. Vis dėlto jis mano, jog dalis žmonių į Lietuvą atvyksta pirmiausia todėl, kad darbdaviams juos samdyti pigiau, o jų darbo sąlygos būna prastesnės.
Koks migrantų skaičius būtų priimtinas?
Paklaustas, kokią migraciją laikytų normalia, V. Sinica priminė, kad tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje gyveno apie 50–60 tūkst. užsieniečių ir šis skaičius iš esmės nekito.
Jis pripažino, kad dėl dabartinių demografinių aplinkybių tokio skaičiaus išlaikyti greičiausiai neįmanoma, tačiau valstybės siekiamybė, jo nuomone, turėtų būti neviršyti 100 tūkst. užsieniečių.
V. Janulevičius: migracijos politika apskritai nesutvarkyta
Verslininkas Vidmantas Janulevičius sutiko, kad skaičiai yra dideli, tačiau paragino migrantų statistiką vertinti atskirai, o ne visus žmones priskirti vienai kategorijai. Jo teigimu, Lietuva bando riboti srautus neturėdama aiškios migracijos politikos ir ilgalaikės tvarkos.
Pasak V. Janulevičiaus, nėra strategijos, kaip bus pakeisti į pensiją išeinantys darbuotojai. Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, o po 2008–2009 metų krizės iš šalies buvo išvykę daug žmonių. Tiesa, praėjusiais metais į Lietuvą grįžo daugiau žmonių, nei gimė naujagimių.
Jo pateiktais duomenimis, Lietuvoje yra apie 220–230 tūkst. imigrantų. Nuolatinius leidimus gyventi turi kiek daugiau nei 20 tūkst. jų, o likusieji gyvena su laikinais leidimais. Pastarieji, žmogui nusižengus, gali būti nutraukti, o pats asmuo – išsiųstas iš šalies.
V. Janulevičiaus teigimu, dauguma atvykusiųjų yra darbo migrantai, kurie į Lietuvą atvyksta užsidirbti ir vėliau turėtų išvykti. Todėl jis ne kartą siūlė vietoj ilgalaikių leidimų naudoti darbo vizas. Šiai idėjai pritarė prezidentas Gitanas Nausėda, o valstybė, pasak V. Janulevičiaus, juda šia kryptimi.
Iš maždaug 230 tūkst. užsieniečių apie 80 tūkst. yra ukrainiečiai. Kai kuriais vertinimais, apie 10 tūkst. jų jau išvyko, tad Lietuvoje galėjo likti apie 70 tūkst. Taip pat šalyje gyvena 46 tūkst. baltarusių, o kitą didelę dalį sudaro Vidurinės Azijos šalių bei kitų trečiųjų valstybių, tarp jų Indijos ir Pakistano, piliečiai.
V. Janulevičius pabrėžė, kad visi 232 tūkst. užsieniečių nėra migrantai ta prasme, apie kurią kalbama diskusijoje. Jo vertinimu, Lietuva padeda ukrainiečiams, kurie gerai dirba, o Baltarusijos piliečiai taip pat yra aktyvūs darbo rinkoje.
Jo teigimu, iš bendro skaičiaus apie 78 tūkst. sudaro vairuotojai. 80–90 proc. jų Lietuvoje beveik nebūna, nes jie dirba tolimųjų reisų vairuotojais, gabena krovinius į Lietuvą ir po Europą. V. Janulevičius teigė, kad tai yra darbuotojai, kurių šiuo metu ypač trūksta, o migrantams skirtos kvotos pirmą kartą istorijoje buvo išnaudotos jau liepą.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuva pagal vežėjų skaičių yra Europos Sąjungos lyderė – šalyje tenka daugiausia vilkikų 100 tūkst. gyventojų. Anksčiau Lietuva buvo svarbi jungtis tarp Rytų ir Vakarų, tačiau tranzitui išnykus žaliavos dabar į šalį atgabenamos laivais arba vilkikais, o pagaminta produkcija taip pat išvežama.
V. Janulevičiaus teigimu, dauguma iš 232 tūkst. užsieniečių dirba ir moka mokesčius Lietuvai, nors nemaža dalis jų šalyje fiziškai nebūna. Todėl jis migrantų skaičiaus problemą vadino dirbtinai išpūsta.
Verslininkas pripažino, kad viešojo maitinimo ir aptarnavimo srityse dirbantys lietuviškai nekalbantys žmonės gali kelti klausimų. Tačiau, jo teigimu, tokiai grupei kaip „Bolt“ vairuotojai, pavežėjai ar maisto išvežiotojai daugiausia priklauso Lietuvoje studijuojantys jaunuoliai, kuriuos šalis pati įsileidžia mokytis.
V. Janulevičius svarstė, kad Lietuvai verta pasilikti geriausius studentus ar talentingus žmones, tačiau kol kas jų išlaikyti nepavyksta. Jis taip pat pabrėžė, kad net minimalų atlyginimą gaunantys darbuotojai, įskaitant 80 tūkst. vairuotojų, valstybei generuoja šimtus milijonų eurų biudžeto pajamų.
Nuolatinį leidimą turi tik nedidelė dalis užsieniečių
V. Sinica sutiko, kad dauguma V. Janulevičiaus pateiktų statistinių duomenų yra teisingi ir kad migrantų grupes būtina atskirti. Vis dėlto jis teigė, jog net ir išskaidžius skaičius kasdienybėje lieka matomas bendras pokytis, kuris yra didelis.
Jo vertinimu, tai, kad dauguma užsieniečių turi tik laikinus leidimus ir nesiekia nuolatinio statuso, savaime problemos neišsprendžia. Laikini leidimai paprastai išduodami dvejiems metams, tačiau vėliau gali būti pratęsiami daug kartų. Todėl dalis žmonių Lietuvoje laikinus leidimus pratęsia penkerius, septynerius ar aštuonerius metus.
Norint gauti nuolatinį leidimą gyventi, reikia išlaikyti egzaminus, pirmiausia – lietuvių kalbos. Tačiau jei žmogus nuolatinio leidimo nesiekia, iš jo iš esmės reikalaujama legaliai dirbti ir mokėti mokesčius, kai leidimas išduotas darbo pagrindu.
V. Sinica pripažino, kad užsieniečių indėlis į ekonomiką ir biudžetą yra reikšmingas, tačiau, jo teigimu, būtina derinti tris sritis: ekonomiką, saugumą ir integraciją.
Politikas svarstė, kad dabartinė sistema gali skatinti mažai našius sektorius, kurie nesiekia diegti inovacijų, nes jiems paprasčiau įsivežti pigesnės darbo jėgos.
Jo manymu, migracija taip pat kelia saugumo iššūkių. V. Sinica prisiminė buvusio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio viešus perspėjimus, kad institucijos iš pradžių gali nespėti suvaldyti augančių migrantų srautų, o vėliau su jais apskritai nebesusitvarkyti.
Pasak V. Sinicos, srautas, ypač iš Vidurinės Azijos šalių, tuo metu buvo išaugęs iki dešimties kartų, tačiau institucijų pajėgumai proporcingai nedidėjo. Šiandien saugumo tarnybos ir Migracijos departamentas tikrina didelį skaičių žmonių: dalis rizikų nustatoma prieš atvykimą, tačiau kai kurie asmenys grėsme pripažįstami jau būdami Lietuvoje.
Apibendrindamas V. Sinica teigė, kad vidutiniškai apie 1 tūkst. Lietuvoje jau esančių žmonių per metus pripažįstami keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui. Tokiais atvejais juos reikia išsiųsti iš šalies. Ar 1 tūkst. yra daug, ar mažai, esą galima vertinti skirtingai, tačiau faktas, kad rizikų yra ir ateityje jų gali daugėti.
