Jotvingių gimnazijoje anglų kalbos mokytoja pradėjusi dirbti Jovaidė Suodaitytė savo vardą gali vadinti išskirtiniu šeimos pasirinkimu. Jį, atsivertusi vardų knygą, išrinko močiutė. Kadangi giminėje tai vienintelis toks neįprastas vardas, moters sprendimu Jovaidė žavisi iki šiol. Vardą reikia tarti kirčiuojant „i“, todėl jį aplinkiniai neretai paprašo pakartoti.
Iš Vilniaus kilusi Jovaidė į Alytų atvyko neatsitiktinai. Ji jau kurį laiką svarstė išsikraustyti iš sostinės, o alytiškė draugė paskatino išbandyti šį miestą. Alytus jai pasirodė tinkamas kompromisas tarp didmiesčio galimybių ir ramesnio gyvenimo.
Peržiūrėjusi miesto mokyklas, daugiausia dėmesio ji skyrė Jotvingių gimnazijai. Netrukus ši mokykla paskelbė ieškanti anglų kalbos mokytojos, tad Jovaidė tai priėmė kaip savotišką likimo ženklą.
Vardą išrinko močiutė
Jovaidė pasakoja, kad jos vardą sugalvojo močiutė, rinkdamasi iš vardų knygos. Tai vienintelis neįprastas vardas visoje giminėje, todėl moteris džiaugiasi močiutės drąsa. Anot jos, močiutė ryžtinga ne tik rinkdama vardus – tokia ji yra ir gyvenime. Šia savybe Jovaidė visada žavėjosi ir pati stengiasi jos semtis.
Moterys yra artimos. Nors jų santykiuose, kaip ir visur, pasitaikė įvairių situacijų, Jovaidė močiutę labai brangina, nes tai vienintelė jos močiutė.
Nuo Šakių iki Vilniaus universiteto
Jovaidė užaugo Šakiuose, kuriuos vadina nuostabiu ir unikaliu kraštu. Mažame miestelyje ji turėjo draugų ir veiklos, todėl vaikystė bei paauglystė nebuvo nuobodžios. Vis dėlto baigiantis mokyklai atsirado stiprus noras išvykti į didesnį miestą, pažinti pasaulį, sutikti naujų žmonių ir turėti daugiau erdvės.
Moteris pabrėžia, kad šakiečiai, dar vadinami zanavykais, laikomi taisyklingiausiai kalbančiais žmonėmis Lietuvoje. Savo tarmės ji nesigėdija, nors mokiniai ją dažnai pastebi ir išskiria.
Vilniaus universiteto Kauno fakultete Jovaidė studijavo audiovizualinį vertimą. Apie studijas ji rimčiau susimąstė tik dvyliktos klasės pabaigoje. Didelę įtaką pasirinkimui turėjo anglų kalbos mokytoja Audronė Cibulskienė. Anglų kalba Jovaidei visada sekėsi, ji mėgo rašyti lietuviškai ir angliškai, todėl nauja audiovizualinio vertimo programa pasirodė esanti būtent tai, ko ji ieškojo.
Mokytojos kelią pasirinko netikėtai
Į mokyklą Jovaidė pasuko gana atsitiktinai. Palikusi darbą biure, ji ieškojo naujos, įdomios ir dinamiškos veiklos. Gavusi pasiūlymą dirbti Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje, nusprendė pabandyti, nes jau turėjo šiek tiek mokytojavimo patirties. Toje mokykloje ji dirbo trejus metus ir liko patenkinta kolektyvu.
Pirmieji mokytojos metai nebuvo lengvi. Jovaidė nesitikėjo, kad jaunai specialistei bus taip sudėtinga suvaldyti grupę paauglių, kurie tikrina mokytojos ribas ir kantrybę. Kartais nepadėdavo nei griežtesnis, nei ramus tonas, o dėl to tekdavo jaustis bejėge, nors to mokiniams parodyti nesinorėjo.
Per pirmuosius metus jai labai padėjo kolegos. Jovaidės įsitikinimu, jaunas mokytojas neturėtų būti paliktas vienas. Dabar, sukaupusi patirties ir susidūrusi su įvairiomis situacijomis, ji savo darbą vertina kitaip ir daugelį iššūkių priima ramiau.
Pamokose svarbus ne tik vadovėlis
Jotvingių gimnazijoje Jovaidė moko devintokus ir vienuoliktokus. Per savaitę su mokiniais susitinka 3–4 kartus, todėl jai svarbu sukurti ryšį. Pamokose ji ne tik dėsto anglų kalbą, bet ir juokauja, kalbasi apie gyvenimą, domisi mokinių asmenybėmis.
Mokytoja nori, kad gimnazistai laisvai jaustųsi, nebijotų kalbėti ir reikšti savo nuomonės. Tai ypač svarbu mokantis užsienio kalbos. Jos nuomone, geras mokytojas turi būti kantrus, draugiškas ir gebėti motyvuoti. Jei mokinys bijo suklysti ar būti nesuprastas, kalbėjimas tampa daug sudėtingesnis, todėl klasėje ji stengiasi palaikyti tolerantišką atmosferą.
Jovaidė nesutinka su nuomone, kad anglų kalbą šiandien mokyti paprasta, nes ją esą visi moka. Dalis paauglių tikrai gali susikalbėti kasdienėmis temomis ir daug ką supranta, tačiau mokykloje keliami didesni reikalavimai. Mokiniai turi išmanyti gramatiką, gebėti rašyti sudėtingesnių temų rašinius ir turėti pakankamą žodyną.
Ji taip pat pastebi, kad mokytojo darbas apima gerokai daugiau nei pamokos išdėstymą, kontrolinių taisymą ir pažymių rašymą. Dirbdama su paaugliais Jovaidė mokosi būti kantresnė, empatiškesnė ir nepriimti kiekvienos situacijos asmeniškai.
Šiuo metu mokosi ispanų kalbos
Be mokytojos darbo, Jovaidė Vilniaus universitete mokosi ispanų kalbos. Šios kalbos ji norėjo išmokti jau seniai, tačiau vis atidėliodavo. Atsiradus galimybei ne tik mokytis, bet ir įgyti ispanų kalbos mokytojos kvalifikaciją, ji ilgai nedvejojo. Pasak Jovaidės, ispanų kalba Lietuvoje sparčiai populiarėja.
Anglų kalbos žinias ji tobulina stengdamasi kuo daugiau turinio vartoti būtent šia kalba. Ji žiūri filmus ir serialus, klausosi muzikos, skaito užsienio naujienas. Mokytojos manymu, kalbos mokantis svarbu nuolat būti jos aplinkoje.
Jovaidė pabrėžia, kad kalbų mokymasis kiekvienam žmogui yra skirtingas. Vieni greičiau įsimena naujus žodžius, kitiems reikia daugiau laiko ir praktikos. Didelę reikšmę turi motyvacija bei pasitikėjimas savimi. Bijantiems kalbėti ji pataria pradėti nuo trumpų pokalbių, nebandyti iš karto diskutuoti sudėtingomis temomis ir rasti patikimą pašnekovą, kuris neteistų dėl klaidų.
Alytus nustebino žaluma
Prieš persikeldama Jovaidė apie Alytų žinojo nedaug ir įsivaizdavo jį kaip pilką pramonės miestą. Pirmą kartą čia atvykusi pavasarį, ji savo nuomonę pakeitė – nustebo pamačiusi tiek daug žalumos ir gamtos.
Alytų moteris vertina kaip patogią vietą gyventi. Čia yra parduotuvių, restoranų, parkų ir lankytinų vietų. Ji pripažįsta, kad aktyviam, vakarėlius ir šurmulį mėgstančiam jaunam žmogui miestas galėtų pasirodyti per ramus, tačiau pačiai Jovaidei tai privalumas. Vilniaus spūstys, triukšmas ir greitas gyvenimo tempas ją buvo pradėję varginti.
Kartu su savo šunimi ji mėgsta vaikščioti parkuose ir prie Dailidės ežerų. Mėgstamiausia jos vieta – Mažoji Dailidė, kur, pasak Jovaidės, ramu ir jauku. Atvykusiems svečiams ji dažnai parodo savo pamėgtą maršrutą: Dainų slėnį, Kurorto parką, Dailidės ežerus ir Dzūkų alaus restoraną.
Ateityje Alytuje ji norėtų atrasti savo vietą, susikurti jaukius namus, būti apsupta artimų žmonių ir galbūt sutikti žmogų, su kuriuo galėtų kartu kurti ateitį. Alytus juk vadinamas meilės miestu.
Po pamokų – Eurovizijos gerbėjų bendruomenė
Jovaidė domisi Eurovizija. Internete susipažinusi su kitais gerbėjais, ji subūrė nedidelę bendruomenę, kurios nariai tapo jos draugais. Jie lankosi Lietuvos atrankos filmavimuose, o kartu su keliais draugais Jovaidė buvo išvykusi į Šveicariją stebėti Eurovizijos.
Gerbėjai Instagrame turi paskyrą „Europrietrankos“, kurioje skelbia linksmą turinį apie Lietuvos atrankos dalyvius. Sausio ir vasario mėnesiais jų veikla būna ypač aktyvi.
Jovaidė sako, kad geriausiai nuotaiką jai pakelia laikas su draugais. Artimiausi žmonės ją apibūdintų kaip linksmą, drąsią, nuoširdžią ir nebijančią iššūkių. Po sunkesnės dienos mokykloje jai padeda skanus maistas, geras filmas arba pasivaikščiojimas lauke.
Mokinius, jos manymu, galėtų nustebinti tai, kiek daug mokytojos gyvenime vyksta už klasės durų. Jovaidė mėgsta keliauti, atrasti naujus dalykus ir patirti įvairių nuotykių, tačiau kol kas visų savo paslapčių neatskleidžia.
Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ pristato miesto gyventojus, kurių reti vardai slepia asmeniškas istorijas, prasmes ir netikėtus gyvenimo pasirinkimus.
