Paauglys vėluoja grįžti, neatsiliepia telefonu ar į priminimą atsako šiurkščiai. Įtampa greitai auga, balsai pakyla, o vėliau tenka gailėtis pasakytų žodžių. Nurimus emocijoms lieka ne tik neišspręsta problema, bet ir klausimas, kaip vėl užmegzti ryšį su vaiku. Ar atsiprašymas nesudarys įspūdžio, kad susitarimų galima nepaisyti?
SOS vaikų kaimai Lietuva praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“ pabrėžia, kad tėvai gali pripažinti savo netinkamą reakciją ir kartu iš paauglio tikėtis atsakomybės.
SOS vaikų kaimai Lietuva psichologė Uršulė Toleikytė aiškina, kad atsiprašydami už šaukimą tėvai parodo patys prisiimantys atsakomybę už savo elgesį. Tai nereiškia, jog reikia atsisakyti šeimos susitarimų ar pateisinti paauglio poelgį. Galima pripažinti, kad balsas buvo pakeltas, o vėliau ramiai aptarti, kas nutiko ir kaip panašioje situacijoje būtų galima elgtis kitaip. Po konflikto paauglys turėtų suprasti, kad tėvai pasirengę sugrįžti prie pokalbio, išklausyti ir ieškoti sprendimo.
Pirmiausia nutraukite įsiplieskusį ginčą
Kai kyla noras būtinai pasakyti paskutinį žodį ar iš karto skirti bausmę, verta padaryti pauzę. Jei paauglys užsidarė kambaryje ir užtrenkė duris, sekimas iš paskos siekiant tęsti ginčą gali tik dar labiau sustiprinti įtampą. Ne kiekvieną problemą būtina išspręsti tą pačią akimirką.
Galima pasakyti, kad šiuo metu esate per daug supykę ramiai kalbėtis, todėl siūlote padaryti pauzę ir prie temos grįžti po pusvalandžio. Svarbu pasirinkti tokį laiką, kurio galėsite laikytis. Jei pažadėjote sugrįžti prie pokalbio, tai ir padarykite – pauzė neturėtų tapti ilgu tylėjimu ar problemos ignoravimu.
Taip paaugliui parodoma, kaip suaugusysis gali elgtis apimtas stiprių emocijų. Nusiraminus lengviau suprasti, ką iš tiesų norite pasakyti ir kokio rezultato siekiate.
Įvardykite, kas sukėlė pyktį
Prieš tęsdami pokalbį pabandykite sau atsakyti, kodėl reakcija buvo tokia stipri. Galbūt išsigandote, nes vaikas neatsiliepė telefonu, o gal pavargote nuolat kartoti tą patį susitarimą. Supratus savo jausmus, lengviau kalbėti apie konkretų įvykį, o ne pulti paauglį bendrais kaltinimais.
Užuot sakę, kad jam visiškai nerūpi šeima, galite paaiškinti, jog išsigandote, kai jis negrįžo sutartu laiku ir neatsiliepė, nes nežinojote, ar jam viskas gerai. Toks pasakymas atskleidžia, kas jums buvo svarbu, tačiau nekaltina.
Vis dėlto paauglys neturėtų būti atsakingas už tėvų emocijų suvaldymą. Apie savo nerimą kalbėti galima, tačiau kaltinimai ar reikalavimas nuraminti suaugusįjį vaikui užkrauna papildomą naštą.
Atsiprašymas nereiškia, kad atsisakote tėvų vaidmens
Prie pokalbio sugrįžę pirmiausia pripažinkite savo elgesį. Pavyzdžiui, galima aiškiai pasakyti, kad atsiprašote už šaukimą ir skaudžius žodžius, nes taip kalbėti neturėjote. Konkretus atsiprašymas padeda suprasti, už ką prisiimate atsakomybę.
Nereikėtų atsiprašymo užbaigti teiginiais, kad paauglys jus išprovokavo arba kad būtumėte nešaukę, jei jis būtų klausęs. Tokiu būdu atsakomybė už suaugusiojo reakciją perkeliama vaikui. Taip pat nereikia versti paauglio iš karto priimti atsiprašymą ar tuoj pat tęsti pokalbį.
Jeigu jis dar nenori kalbėti, galima pripažinti, kad tai suprantate, ir pasakyti, jog norėjote atsiprašyti. Paaugliui galima suteikti laiko bei pridurti, kad jam pasiruošus norėsite išgirsti ir jo pusę. Kartu verta susitarti, kada grįšite prie likusio klausimo.
Ribos gali išlikti, net jei atsiprašėte
Atsiprašymas dėl pakelto balso nepanaikina šeimos susitarimų. Galima aiškiai atskirti šiuos dalykus: pripažinti, kad šaukti nereikėjo, ir kartu pasakyti, jog vis tiek būtina aptarti, kodėl paauglys negrįžo sutartu laiku bei kaip abu elgsitės ateityje.
Leiskite paaugliui papasakoti, kaip jis mato situaciją, ir stenkitės jo nepertraukti. Jo paaiškinimas gali padėti geriau suprasti aplinkybes ir rasti sprendimą kitam kartui.
Jei reikia numatyti pasekmes, jos turėtų būti proporcingos, realiai įgyvendinamos ir susijusios su konkrečiu elgesiu. Paaugliui taip pat turi būti aišku, kokiais veiksmais jis galėtų atkurti pasitikėjimą. Supykus paskelbtą pernelyg griežtą bausmę verta iš naujo įvertinti. Nurimus galima paaiškinti sprendimo priežastis ir jį pakeisti, jei paaiškėja, kad pasekmė buvo per griežta.
Susitarkite, ką darysite kitą kartą
Pokalbio pabaigoje svarbu suformuluoti konkretų susitarimą. Pavyzdžiui, pasikeitus grįžimo planams paauglys įsipareigoja apie tai pranešti, o tėvai, pajutę, kad pradeda šaukti, įvardija poreikį padaryti pauzę. Taip pat verta iš anksto aptarti, kaip abu suprasite, kad pokalbį reikia sustabdyti, ir kada prie jo grįšite.
Susitarimas turi atsispindėti veiksmuose. Jei panašus konfliktas vėl kyla, stenkitės anksčiau pastebėti, kada balsas pradeda garsėti. Gebėjimas sugrįžti prie pokalbio ir keisti savo reakciją tampa atsakomybės pavyzdžiu paaugliui.
Daugiau patarimų apie tėvų emocijas, ribas ir santykį su paaugliu pateikiama SOS vaikų kaimai Lietuva elektroniniame praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“. Jame nagrinėjamos kasdienės šeimų situacijos ir būdai išlikti šalia jauno žmogaus, kai jam sunku. Nemokamą gidą galima atsisiųsti adresu: https://sosvaikukaimai.lt/gidas-tevams.
