Rusų mokslininkės mirtis nuo pneumoninio maro vėl atkreipė dėmesį į šią ligą. Lietuvoje paskutinė didelė maro epidemija kilo XVIII amžiaus pradžioje, teigiama Vilniaus universiteto pranešime.
VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Martynas Jakulis, tiriantis paskutinį marą Vilniuje, pasakoja, kaip maro epidemijos buvo suprantamos, kokį poveikį jos darė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenei ir kaip žmonės bandė apsisaugoti.
Karai ir badas tapdavo maro katalizatoriais
Istoriko teigimu, nuo VI iki XX amžiaus pasaulyje kilo trys maro pandemijos: Justiniano maras VI–VIII amžiuje, XIV–XVIII amžių Juodoji mirtis ir trečioji pandemija, trukusi nuo XIX amžiaus vidurio iki XX amžiaus vidurio ir daugiausia nuostolių pareikalavusi Azijoje.
Su antrąja pandemija siejami ir LDK teritorijoje kilę maro protrūkiai. Beveik keturis šimtmečius jie ilgainiui tapo lokalesni, nes valstybė ėmėsi prevencijos ir kūrė užkrato plitimą ribojančius mechanizmus. Tačiau liga nesusilpnėjo ir netapo įprasta endemine infekcija. 1709–1710 metais Lietuvą nusiaubusi epidemija buvo itin pražūtinga.
Skirtingi skaičiavimai rodo, kad XVI amžiuje – XVIII amžiaus pradžioje LDK kilo beveik dvidešimt maro protrūkių. Daugelis jų liko vietiniai, tačiau XVII–XVIII amžių didžiosios epidemijos turėjo ilgalaikių padarinių. Vienu svarbiausių, nors ne vieninteliu, jų veiksniu buvo karai, dažnai lydimi bado.
Protrūkių ypač padaugėjo Livonijos karo metu (1558–1583). Dvi didelio masto epidemijos kilo per XVII amžiaus vidurio karus su maskvėnais ir švedais bei Didįjį Šiaurės karą (1700–1721). Jos apėmė reikšmingą krašto dalį, ilgiems dešimtmečiams sutrikdė jo raidą, o net ir XVIII amžiaus taikos laikotarpių nepakako visuomenei bei ūkiui visiškai atsigauti.
Maras buvo laikomas „užkrečiamu oru“
Šiais laikais skiriamos trys pagrindinės maro rūšys: buboninis, pneumoninis ir septiceminis. Ankstyvųjų naujųjų laikų žmonės ligą suvokė kaip vieną marą. Šaltiniuose ji vadinta lotyniškais žodžiais pestis arba pestilentia, lietuviškai – maru, o lenkiškai – powietrze morowe arba tiesiog powietrze.
Pastarasis terminas reiškė „užkrečiamą orą“ ir atspindėjo įsitikinimą, kad liga sklinda oru. Todėl epidemijų metu stengtasi jį „išvalyti“ ar „išgryninti“. Ši teorija, nors nebuvo vienintelė, gyvavo ilgą laiką. Maro plitimo mechanizmas paaiškėjo tik XIX amžiaus pabaigoje, stebint epidemiją Honkonge.
Tuomet šveicarų mokslininkas Alexandre’as Yersinas atrado pagrindinį maro sukėlėją – bacilą Pasteurella pestis, vėliau jo garbei pervadintą Yersinia pestis. Paaiškėjo, kad maro protrūkiams būtinos žiurkės ir blusos, kurių viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų miestuose netrūko.
Maras buvo aiškinamas ne vien aplinkos poveikiu ar užterštu oru. Kaip ir kitos sunkios ligos, jis dažnai laikytas Dievo bausme, neganda ar rykšte. Dėl to žmonės pasitelkdavo religines praktikas ir prašydavo maro šventųjų Roko, Sebastijono bei Rozalijos globos. Epidemijų metais jų vardai dažniau būdavo suteikiami naujagimiams, tikintis išvengti ligos ir mirties.
Patariai svyravo nuo maldų iki bėgimo
Greta religinių apeigų žmonės ieškojo ir praktiškesnių apsisaugojimo būdų. 1630 metais Vilniuje išleistoje Valentino Bartoševskio knygelėje „Bezoaras iš žmonių ašarų“ buvo pateikiami, kaip teigta, daugelio garsių gydytojų patikrinti patarimai.
Juose raginta melstis, palaikyti švarą namuose ir aplinkoje, smilkyti pelyną, kadagį bei kitus aštraus kvapo augalus. Taip pat siūlyta įsigyti senų ožių, kad šie vaikščiotų po namus, nes jų kvapas esą nuveja marą.
Šaltiniai rodo, kad siekiant sustabdyti užkratą buvo naikinami su ligoniais susiję daiktai, o kartais – ir namai. 1710 metų rugpjūčio 25 dieną Vilniaus jėzuitai sudegino nuo maro mirusių savo valdinių namus Lukiškių priemiestyje.
Vis dėlto dažniausia apsisaugojimo strategija buvo pasitraukti iš miesto. Taip elgėsi Vladislovo Vazos gydytojas ir Vilniaus kalyklos administratorius Motiejus Vorbekas-Lettowas. 1653 metų liepą, Vilniuje prasidėjus marui, jis su šeima išvyko į dvarą netoli Sudervės. Kadangi epidemija mieste nesitraukė, vėlyvą rudenį šeima persikėlė į kitą dvarą už Slanimo ir ten sulaukė maro pabaigos.
Vienus vedė pasiaukojimas, kitus – plėšikavimas
Ne visi maro metu bėgo. Kai kurie žmonės pasilikdavo ir rūpindavosi tais, kurie neturėjo galimybės pasitraukti: slaugydavo ligonius bei laidodavo mirusiuosius. Dažnai tai darydavo vienuoliai ir kunigai, kurie, rūpindamiesi sergančiųjų kūnu ir siela, neretai patys užsikrėsdavo. 1710 metais Vilniuje taip žuvo vienuolių bonifratrų ir pranciškonų tretininkų bendruomenės.
Tačiau epidemijos metu būta ir piktnaudžiavimo. Apleisti arba po šeimininkų mirties likę tušti namai tapdavo plėšikų taikiniu. Po 1630–1631 metų protrūkio Slanime išgyvenę žmonės skundėsi, kad kaimynai pasisavino jų daiktus, javus ir gyvulius, o kai kuriuos maro aukų namus net išardė.
Siekiant užkirsti kelią tokiems veiksmams, epidemijų metu buvo stiprinama miestų apsauga, valdžios paskirtiems atstovams suteikiama daugiau galių, o miestuose gyvenantiems žmonėms nustatomos specialios maro laikotarpio elgesio taisyklės.
